• Avinžirnių troškinys su daržovėmis
  • Avinžirnių troškinys vaikams ir visai šeimai

Kartą, smagiai besišnekučiuojant ir bediskutuojant su mažylius auginančiomis mamytėmis viename forumų apie teisingą mažylių primaitinimą, susipažinau su labai šaunia mamyte Ugne Lipeikaite. Ji gyvena labai toli nuo Lietuvos – Čilėje, Santjago mieste, ir mūsų lietuvaičių mamyčių internetinėse bendruomenėse kartais irgi ieško atsakymų į klausimą – „tai koks tas teisingo primaitinimo receptas?“ arba – „kaip įtikti mažajai nevalgiukei?“ Taip netikėtai gimė nauja rubrika ir mūsų blog‘ui – Niam niam (ne Lietuvoje), šįsyk – Čilėje.

Jūs patys ar jūsų artimieji, draugai, bičiuliai gyvenate kitoje šalyje ir norėtų / norėtumėte savąja patirtimi pasidalinti ne tik su mumis, bet ir mūsų skaitytojais – būtinai parašykite el.p. info@mazylioreceptai.lt ar į mūsų FB paskyrą, rasime temų, apie ką pakalbėti!

Su Ugne, auginančia du vaikučius – 4 metų Pedro Aistį ir 7 mėnesių mažylę Magdą – smagiai kalbamės apie mitybos įpročius Čilėje ir kitas skanias ir mamoms taip rūpimas temas.

Ugne, kas labiausiai pasikeitė, kalbant apie mitybos įpročius, jums pradėjus gyventi Čilėje? Šeimą sukūriau čia, Čilėje, mano vyras čilietis, abu vaikai gimė čia – Santjage. Visą gyvenimą pati mėgau gaminti, tačiau dėl streso ir nesveikos mitybos buvau priaugusi nemažai svorio, o norėdama jo atsikratyti paskutinius metus gyvendama Lietuvoje pradėjau domėtis sveika mityba, net turėjau savo sveiko maisto tinklaraštį. Nekalbu apie dietas, o tiksliau nevalgymą ar labai ribotą produktų sąrašą – mano sesuo dietologė, todėl žinojau, kad reikia ne savaitę valyti vien grikius ar gerti kefyrą, o keisti savo mitybą iš esmės, t.y. valgyti mažiau riebalų, saldumynų, daugiau daržovių, vaisių. Persikėlus į Čilę mano mityba labai stipriai nepasikeitė. Nors, tiesą sakant, gal net šiek tiek suprastėjo, pradėjau ne taip griežtai žiūrėti, ką valgau, norėjosi išragauti vietinių patiekalų, o nėštumų ir maitinimų metu saldumynai ypač traukė. Namuose maitinamės sveikai, valgom daug daržovių ir vaisių, pamėgau vegetariškus patiekalus iš lęšių, avinžirnių, kuskuso, kynvos. Be abejo, naudojuosi tuo, kad Čilė turi daugiau nei šešių tūkstančių kilometrų krantą, taigi valgome žuvį ir jūros gėrybes, kurias labai mėgstu.

Jei reikėtų keliais sakiniais apibūdinti mitybos įpročius Čilėje, ką išskirtumėte? Sunku apibendrinti, nes įpročiai kaip ir visur – labai priklauso nuo žmonių socialinės bei ekonominės padėties. Aukštesnes pajamas gaunantys čiliečiai čia gali maitintis idealiai, racionas įvairus bet kuriuo metų laiku, nemaža čiliečių dalis yra labai pamėgusi Peru virtuvę, kurios simbolis yra marinuotos žalios žuvies patiekalas ceviche. Kita vertus, eilinė čiliečių šeima valgo dažniau, renkasi tradicinius patiekalus, tokius kaip vištienos ar jautienos sriubą (casuela de pavo o vacuno), šviežių pupelių troškinį (porotos granados), į kugelį panašų kukurūzų pyragą (pastel de choclo), pyragėlius su įvairiais įdarais (empanadas). Užtikrintą vietą čiliečių meniu turi ir itin sotus patiekalas iš keptų bulvių, mėsos, svogūnų ir kiaušinių (chorrillana). Tradicinė Čilės virtuvė, kaip ir lietuviška, skalsi ir ne itin sveika. Tiesa, valgoma labai daug baltos duonos, mėgstami saldumynai, ypač su virtu kondensuotu pienu, panašiu į lietuviškąjį Rududu. Dėl tokių mitybos įpročių didelė dalis visuomenės turi bėdų su antsvoriu. Ir vaikų tarpe tai didelė problema, nes be ir šiaip gana nesveiko maisto, jie prisivalgo saldumynų, traškučių, vartoja daug saldžių gėrimų ir t.t.

O kalbant apie mažylių primaitinimą – vadovaujatės Lietuvos medikų rekomendacijomis ar visgi pasikliaujate Čilės medikų patarimais? Kadangi mano vaikai gimė čia, todėl ir su medikų patarimais susidūriau tik Čilėje ir daugiau mažiau jais vadovaujuosi. Pirmiausia klausau mūsų pediatro, jis taip pat ir gastroenterologas, turi didžiulę patirtį, todėl jo nuomone pasitikiu ir vertinu. Žinoma, galiu pasikonsultuoti su sese, kuri gydytoja dietologė, tačiau dėl vaikų mitybos su ja tariuosi retai, labiau kreipiuosi dėl savęs pačios, pvz. konsultavausi dėl mitybos nėštumo metu. Paskaitau lietuviškus forumus, naujienų svetaines, be abejo, pakalbu su kitomis mamomis. Visa bėda, kad dauguma mano draugių užsienietės, todėl niekaip nesusikalbame – visose šalyse patarimai skirtingi, todėl ir vaikus auginame skirtingai.

Atsižvelgiant į Čilės maisto produktų asortimentą, tikėtina, kad pediatrų patarimai kitokie nei gydytojų Lietuvoje, bet ar buvo dalykų, kurie jums pasirodė keisti, netikėti, kalbant apie mažylių primaitinimą? Iš keistumų galėčiau paminėti ne visai mitybai priskiriamą, bet labai populiarų būdą palengvinti dantų dygimą, kai vaikams duodama graužti tam tikrą jūros žolę (cochayuyo). Šis storas jūros dumblis naudojamas ruošiant įvairius patiekalus, o kūdikiams tiesiog gerai nuplaunamas ir duodamas dantenų masažui, panašiai kaip Lietuvoje anksčiau paplitęs patarimas duoti lašinių skūrą. Dar skiriasi tai, kad visai nerekomenduojamos kruopų košės, čia jos nepopuliarios. Augindama sūnų klausiau pediatro, ar neverta būtų vieną kartą per dieną duoti kruopų košės, bet jis parekomendavo verčiau įberti šiek tiek kruopų į daržovių ir mėsos košes. Taip pat vaikai čia nepažįsta blynų, nėra varškės patiekalų.

Ar valgūs jūsų mažyliai? Su sūnumi neturėjau jokių problemų, jis noriai valgė viską ir iki šios dienos nėra išrankus maistui, valgo net tai, ko čiliečiai vaikai nemėgsta, pvz. lęšius. Nemėgsta tik žalių salotų (sumaišytų), manau dėl to, kad patys gana retai jas valgome, tačiau papjausčius valgo agurką, avokadą, morką, saliero stiebus, palmės šerdis. Su mažąja primaitinimą pradėjome sunkiai, pamačiusi artėjantį šaukštą ji suspausdavo burnytę ir nė už ką jos neatverdavo. Pirmąją košytę viriau iš moliūgo, vėliau bandžiau kitas daržoves, bulvę, morką, cukiniją, tačiau vis nesėkmingai. Pasitarusi su pediatru prieš savaitę pabandžiau duoti virtą obuolį, kažkiek pavyko įsiūlyti. Dabar vėl bandau daržovių košeles – jau pasiekiau tiek, kad duodant šaukštą jai į rankutę ir padedant nuvairuoti iki burnos, suvalgo apie penkiasdešimt gramų. Tikiuosi, kad ilgainiui pradėsime sėkmingai valgyti viską. Nors didžiausią pasisekimą iki šiol turėjo paduotas į ranką virtos vištos gabalas – galvojau, kad jį sudoros visą. Net pradėjau skaityti apie baby led weaning, skatinantį duoti netrintą maistą, tačiau šis metodas man nepatinka, nes man labiau panašus į žaidimą, ne į valgymą, ir bijau springimo rizikos.

Ar mamos Čilėje apskritai daug dėmesio skiria mažylių mitybai? Čilės mamų bėda, kad jos yra labai užimtos. Motinystės atostogos trunka mažiau nei šešis mėnesius, o vos prieš metus tebuvo tik trys mėnesiai. Mamos anksti grįžta į darbą ir ten praleidžia didžiąją dienos dalį (oficiali darbo savaitė yra 44 valandos, prie kurių reikia pridėti laiką, kasdien skiriamą nuvykti ir parvykti, kas šešis milijonus gyventojų turinčiame Santjage gerokai užtrunka). Todėl dažna mama renkasi paprastesnius ir greitesnius sprendimus, pirktines tyreles, nors galinčios jas verda ir pačios, taip pat šaldo. Taip pat svarbu paminėti vadinamąsias nanas, kurios yra savotiškas auklės ir namų tvarkytojos mišinys. Anksčiau nanos buvo neatskiriama beveik kiekvienos čiliečių šeimos dalis, jos dažnai gyvendavo kartu su šeima, gamindavo maistą, tvarkydavo namus, augino vaikus. Šiandien jos vis dar labai populiarios, tik didesnė dalis jau nebegyvena su šeima. Jos dažnai atsakingos ir už maisto gaminimą, paprastai gamina tradicinius patiekalus ir nuo nanos įgūdžių bei motyvacijos priklauso, kiek įvairus bus šeimos stalas. Kai kurios, ypač kilusios iš Peru, puikiai gamina, kai tuo tarpu kitos nesivargina ir vaikams lengva ranka duoda saldumynų ir greito maisto.

Gal vyresnysis jau lanko darželį? Labai įdomu, kokie įpročiai ten? Sūnų į darželį išleidau apie 1,5 metų amžiaus. Čilėje tai gana vėlai, nes darželiai priima ir dar metukų neturinčius pyplius. Jis iki šiol pusdienį praleidžia darželyje, o popiet būna su nana. Tiesa, kitąmet Pedro jau keliaus į mokyklą, kurią čia vaikai pradeda lankyti būdami keturių ar penkių metų. Mūsų darželyje, kaip ir daugumoje Čilės švietimo įstaigų, pamažu mėginama diegti sveikos mitybos įgūdžius, skatinama atsisakyti saldžių gėrimų ir gerti vandenį, neleidžiama neštis saldumynų, užkandžiaujama vaisiais. Vis dėlto ši tendencija dar labai lėtai prigyja šeimose, nemaža dalis tėvelių net ir pakeiksnoja darželį, kad tai apsunkina jiems gyvenimą ir vietoj sausainių pakelio reikia sukti galvą, ką sveiko įdėti savo atžalai.

O kokie jūsų mažylių mėgstamiausi patiekalai? Mažoji kol kas mėgiamos tyrelės neturi, o vyresnysis labai mėgsta avinžirnių troškinį. Prisegu ir keletą nuotraukų, jose – mano vyresnysis berniukas, vaizdai iš Čilės turgaus, vietinės daržovės (Nuotraukos – viršuje). Kalbėjosi Jurgita Surplienė