Šįkart turime puikią progą pakalbėti su visur spėjančia ir jaukiems dalykams laiko visada atrandančia septynių vaikų – Simo 23 m., Adelės 20 m., Eduardo Vytauto 9 m., Konstantino 6 m., 5 m. Uršulės Jonės, beveik dviejų metukų dvynių Unės Elenos ir Dalios Mortos – mama, tinklaraščio „7taškai“ autore – Sabina Daukantaite. Šnekučiuojamės – apie didelės gražios šeimynos stebuklus virtuvėje ar prie valgomojo stalo, smagius ritualus ir nepakartojamas skanias patirtis kiekvieną dieną, valandą ar akimirką.

Ar daug gaminate namuose?
Begalybę. Gaminu trijų rūšių pusryčius, mažiausiai kelias vakarienes. Ir visai dėl to nepergyvenu. Nes gamindama galiu galvoti, planuoti, kurti, svajoti – daugybę kūrybinių darbų nudirbti. Todėl virtuvėje praleisto laiko man retai kada būna gaila. Namuose beveik visą laiką vaikštau su prijuoste – taip jaučiuosi saugiau. Ir procesai virtuvėje pas mus nesustojantys. Vienas ateina, kitas išeina, trečias arbatą geria su keksu, ketvirtas-penktas kabina pavakarių varškę šaukšteliu… Čia kaip “viskas įskaičiuota” bare – nuolat “kažko” yra. Ir taip bus ilgai – vaikų amžius skirtingas, skoniai visų skiriasi, režimai taip pat…

O kas jūsų šeimoje yra tas didysis virtuvės šefas?
Aš! Man patinka gaminti, kai tai yra improvizacija. Niekada negaminu pagal receptus, išskyrus nedideles išimtis, kai reikia tiksliai sumaišyti močiutės “Napoleono” kremą ar suvožti “krabų sumuštinuką” pagal animacinių herojų receptą.

Ar jūsų vaikai, kaip ir jūs – irgi mėgsta gaminti?
Mano dukra Adelė ir sūnus Simas jau gyvena atskirai. Nuolat namuose būna tik penki vaikai. Tačiau būna dienų, kai didieji suorganizuoja desertą ar atneša namuose keptą pikantišką pyragą su kriaušėmis ir pelėsiniu sūriu – tuomet būna šventė mano vyrui, jis dievina šį mano sūnaus ir jo draugės firminį patiekalą. Dar prieš kelis metus Simas turėjo geros praktikos picerijoje. Tai jis buvo vienas tų, kuris lipdė Lietuvai šeimynines. Buvo laikas, kai mūsų orkaitėje nuolat čirškėdavo jo pagamintos picos. Maniau, atsivalgėme visiems laikams, bet ne! Vaikai kartais prisimindami paprašo picos. Gaminant man pačiai, žinot, kas yra sunkiausia? Suvaldyti dvi uolias padėjėjas, kurios tik ir taikosi pasimojuoti kočėlu ir pasitaškyti kiaušiniais.

Kaip pavyksta įtikti visos šeimynos skoniams?
Labai vertinu principą “vienas visiems”, bet mūsų šeimynos skoniai primygtinai skirtingi – esu įsitikinusi, ir juos labai gerbiu. Net dvynės valgo skirtingai, ir tai – ne iš dyko buvimo, tiesiog joms taip skanu: viena traukia razinas iš varškės sūrelio, kita jas suvalgo už save ir už kitą. Uršulė nevalgo mėsos, nes jai neskanu. Ji, kaip ūkininkė, savo rytą pradeda nuo duonos riekės su sviestu. Kostas – „mėsiškas“ vaikas. Eduardas – „pieniškas“. Aš – vegetarė, o tėtis mūsų – aštriavalgis. Jau nekalbu apie vyriausiuosius, kurie irgi turi savų įpročių ir skonių paletę. Ir įtik tu man su vienu patiekalu! Tačiau turiu mažų savų gudrybių, kurios padeda suvaldyti įvairovę ir neprapulti puoduose.

Kaip atrodo jūsų bendri pietūs ar vakarienė prie ilgo valgomojo stalo?
Vakarienė – šventas reikalas, kai prie stalo privalo susėsti bent dauguma mūsų. Prašau visų tylos, pagarbą šeimininkei skiepija tėtis. Nevalia sakyti prie stalo “neskanu”. Valgydami privalome išjungti televizorių, atidėti į šalį diskusijas, o pavalgę padėkoti už tai, ką turėjome lėkštėje. Kartais vaikai vieni kitus gelbėja iš situacijos – pavyzdžiui, Kostas siūlosi pabaigti Uršulės sriubą arba Simas išrenka iš Eduardo lėkštės taip nemėgstamas paprikas. Dvi moteriškės kol kas yra nesuvaldomos – dvynės Unytė ir Dalytė. Būna, ir šaukštai, ir blynai laksto į šalis, bet jos valgo pačios kaip moka. Silpnų nervų močiutėms geriau to nematyti.

Ar turite šeimoje kokių su mityba susijusių ritualų?
Prie stalo kiekvienas turime savo vietas. Tėtis gamina man rytinę kavą – už tai atsidėkoju skaniais pusryčiais. Taip būna visada. Bent kažkas stabilaus. Dar savaitgaliais, nesvarbu – lyja ar šviečia saulė – tėtis kepa lauko kepsnius. Visi po truputį įsitraukia į ruošą: kas pomidorą pjausto, kas malkas nešioja, tėčiui dubenį neša. Mano ritualai yra labiau apie širdį. Suirzusi ir pikta stengiuosi negaminti. Man labai svarbu ne tik kokius produktus sudedame į puodą, bet ir ką nematomo ten primaišome. Gaminti reikia su meile ir iš širdies. Tuomet ir skanu, ir ramu būna namuose.

Man labai svarbu ne tik kokius produktus sudedame į puodą, bet ir ką nematomo ten primaišome. Gaminti reikia su meile ir iš širdies. Tuomet ir skanu, ir ramu būna namuose.

Dar ritualai liečia mūsų šeimos vaikų gimtadienius. Beveik kiekvieno vaiko šventė yra susijusi su vienu ar kitu patiekalu. Pavyzdžiui, Eduardui šiais metais jau devintą kartą lipdysiu koldūnus. Mūsų koldūnų baliui jų reikia tiek, kad lipdau kelias dienas ir kloju sluoksniais į šaldiklį. Per Uršulės balius (Per pačias Jonines) darau uogų tortus. Konstantinas yra gimęs su tėveliu beveik tą pačią dieną, o mūsų tėtis mėgsta bulvinius patiekalus. Todėl jų šventės neapsieina be žieminių vėdarų, plokštainių arba bulvinių blynų…

„Ką gaminsime šiandien“? – kas prisideda prie idėjų jūsų šeimos meniu generavimo?
Man nebūna sunku generuoti idėjas – sunkiau jas suvaldyti. Esu kūrybininkė pagal profesiją ir kūryba mane lydi visur. Užtenka nedidelės inspiracijos iš aplinkos ir meniu jau sudarytas, belieka įgyvendinti. Man sunkiau yra pakartoti, mano vyras netgi turi tokį priežodį: “Ačiū, buvo labai skanu, labai gaila, kad valgau tokį pirmą ir paskutinį kartą”. Improvizacija visuomet laimi.

Apsipirkimas jūsų šeimoje – savaitei ar kiekvieną dieną?
Kiek stengiamės apsipirkti savaitei, niekada nepavyksta. Tai turėtų būti neįtikėtinas kiekis maisto. Nors turime XXL dydžio šaldytuvą, bet net jame netelpa maistas, kuris mūsų namuose suvartojamas per savaitę. Juk valgome ne tik mūsų šeima – užbėga vaikų draugai, pusbroliai, močiutės, tetos, didieji vaikai su savo šeimomis.

Ar daug dėmesio skiriate mitybai apskritai?
Žinoma, bet ne aklai. Reikia turėti omenyje, kad “sveika” dažnai lemia ir laikmečio mados, ir komerciniai kažkieno tikslai, ir mokslinis progresas. Tačiau ne kartą įsitikinome – vienus pranašus keičia kiti. Dažnai jie teigia priešingus dalykus. Gerai viena bičiulė medikė neseniai manęs retoriškai paklausė “žinai, kiek kartų buvo reabilituotas kiaušinis?” Tiesiog – sveikata slypi saiko jausme. Patys maisto produktų neužsiauginame, nemokame ar dar nesubrendome tam. Visi mano seneliai gyveno Vilniuje, tokie visiškai „ne prie daržo“, ir nežinau, kaip tai daroma. Kartais apima įkvėpimas užsiauginti savo derlių, bet dar nei vienam mano daigui nebuvo lemta virsti pomidoru.

Prisimenant vaikų primaitinimą… Kaskart buvo skirtingos ar pasikartojančios patirtys?
Vaikai labai skirtingi. Neturėjau geresnio metodo nusiraminti, kaip tik pasikliauti paties vaiko intuicija, ko jam reikia ir kiek. Simonas, kai buvo kūdikis, valgė kaip krokodilas. Šaukdavo, jei susidaro nejauki pauzė tarp paduotų košės šaukštų. Auginu ir tokių, kurie, pakviesti prie stalo, sako: “Mama, taigi aš valgiau! Vakar.”

„Alergija maisto produktams“ – aktuali tema jūsų šeimoje?
Neturiu alergiškų vaikų. Užkaitę skruostai nuo braškių yra klasika, bet tai iš esmės nekoreguoja mitybos. Nežinau, kaip būtų jeigu būtų, bet man nelabai suprantamas tėvų noras visiškai izoliuoti vaikus nuo rizikos. Geriau išmokyti juos saugiai elgtis, gyvenant šalia įvairiausių pavojų, nei viską drausti.

Nesu tikra, bet įtariu, kad taip yra todėl, kad maisto gaminimas yra kraujyje kunkuliuojantis rūpesčio kitu genas. Tai šeimos kultūra. Tai meilė. Tai namai. Tai svarbu. Auginkime vaikus taip, kad kažkada po daug metų, kai jų kažkas paklaus “o ką tavo mama gamindavo desertui?”

Ar turite receptą, kuris yra mėgstamiausias visų jūsų šeimos narių?

Geriausi mano receptai yra tie, kurių pagalba turiu šansą įtikti daugumai savo mylimiausių. Taip neseniai pati užsikrėčiau kišų manija. Tik jie pas mus ne dideli, o tokie mažyčiai ir su skirtingais skoniais. Šie  nuotraukoje (žr. aukščiau) – buvo kepti su trimis įdarais. Vienuose rūkytos anties krūtinėlė su kriauše. Kituose – paprika, trečiuose – špinatai su ryžiais. Viskas užpilta kiaušinio plakiniu ir pabarstyta mozzarella. Taip sugalvojau pati, net nežinau ar turiu teisę juos vadinti kišais… Gaminu labai paprastai. Pasigaminu iš vakaro sviestinę trapią tešlą (kapotas grietinėlės sviestas, vanduo, druska ir miltai). Į formeles kloju plonai iškočiotą tešlą, sudedu įdarą (kas papuola) ir užpilu kiaušinio plakiniu, pabarstau sūriu. Kepu 220 laipsnių konvekcinėje orkaitėje apie dvidešimt minučių. Valgome šaltus ar pašildytus, labai patogu ir skanu.

Ir pabaigai – trumpas palinkėjimas mūsų skaitytojams…
Kai prisimenu savo močiutę – kažkodėl visuomet miltuotomis rankomis prie virtuvės stalo, kai mane mokė dailiai vingiuoti lipdomų virtinukų kraštą. Kai tėtį – su jo iškeptu obuolių pyragu, stropiai subadytu šakute. Nors patikėkite – tai nebuvo labai dažnas reginys. Nesu tikra, bet įtariu, kad taip yra todėl, kad maisto gaminimas yra kraujyje kunkuliuojantis rūpesčio kitu genas. Tai šeimos kultūra. Tai meilė. Tai namai. Tai svarbu. Auginkime vaikus taip, kad kažkada po daug metų, kai jų kažkas paklaus “o ką tavo mama gamindavo desertui?”, jie turėtų ką papasakoti.

Kalbėjosi Jurgita Surplienė