• Trijų sūnų mama – Aistė Smilgevičiūtė- apie vaikų mitybą
  • A. Smilgevičiūtėst šeimos mėgstamiausias varškės pyragas

„Manau, svarbiausia turėti mintį, viziją ir norą išmokti gaminti namuose, o tada viskas įvyks savaime – taip, manau, buvo ir man. Taip bus ir jums! O kitas patarimas – neskubėti gyventi… Jei tik leidžia galimybės kuo ilgiau pabūti su savo vaikučiu, tai tikrai neskubėkit grįžt į darbus, pasidžiaukit savo mažyliais, pasidžiaukit motinyste“ – pataria dainininkė, trijų sūnų – Rapolo, 14 m., Ugniaus, 10 m. ir Eivydo, 3 m. mama – Aistė Smilgevičiūtė.

Ar jūsų šeima – tradicinės virtuvės mylėtojai? Gal reikėtų sakyti – sveikos mitybos ir šviežiai ruošto maisto gerbėjai. Stengiuosi kuo daugiau gaminti pati, įvairių parduotuvėse pirktų pusfabrikačių ant mūsų šeimos stalo būna išties labai retai. Jau nusistovėję mūsų šeimoje, kad mėsą perku ir turgelyje, ir iš pažįstamų ūkininkų, o pieną, kiaušinius kas savaitę draugas atveža iš kaimo. Duoną, tą tradicinę, su raugu ir daug įvairių grūdų, sėklų, pati kepu jau eilę metų.

Kadangi turit savo kiemą, tai gal ir ten auginat kokių daržo gėrybių? Juokiuosi, kad kasmet vis tobuliname šiuos įgūdžius. Šiemet jau prisisodinom rukolų, krapų, salotų. Praėjusiais metais kieme išaugo tokie dideli pomidorai, kad tik ir tereikėjo jų paragauti… Bet turėjome kažkur išvykti ir grįžę radome jau susmukusį derlių. Labai gaila buvo. Gal kartais reikėtų būti sėslesniems, jei nori ne tik auginti, bet ir nuimti derlių laiku, bet mokomės, mokomės… Juk taip smagu salotas pasigaminti iš kiemo lysvėje nuskintų daržovių, kai žinai, kad auginai jas be jokių priedų, ir gražios užaugo dėl to, kad jomis rūpinaisi, laistei, o ne dėl kažkokių trąšų.

O kas dažniausiai virtuvėje būna šefas? Gal visgi taip per laiką susidėliojo, kad maisto ruošai laiko skiriu daugiau aš nei Rokas, tuo tarpu Rokas gal labiau mėgsta pirkti produktus. Esame pasiskirstę pareigomis, atsakomybėmis, bet labai to nesureikšminame. Jei būnu namuose tą dieną, tai dažniausiai gaminu tris kartus – pusryčius, pietus ir vakarienę, tada gal kiek ir nebesinori į virtuvę užsukti, bet šiaip – kai turi daugiau laisvo laiko, kai gali atsipalaidavęs eksperimentuoti – abiems patinka kažką skanaus paruošti. Ima Rokas ir nustebina šeimyną kokia ypatinga jautienos sriuba ar jau kieme iškeptu sultingu kepsniuku… Arba pusryčiams visiems iškepa „bulkinę kiaušinienę“ (t.y. kai sumuštinių duonoje išpjaunama skylė ir į ją įliejamas kiaušinis). Aišku, tam tikri jo ruošti pateikalai būna tokie labiau vyriški, pvz. jautienos kepenėlių paštetas, paskanintas raugintais agurkėliais, aštrokas toks. Gal visiems ir neįtinka toks patiekalas, gal po kelių metų kartu su sūnumis gamins tą patį patiekalą. Bet man čia smagiausia, kad noras gaminti maistą namuose mums nėra svetimas.

O vaikai mėgsta gaminti patys? Labiausiai gal Rapolas. Pamenu, senelių vestuvių metinių proga Rapolas visiems buvo iškepęs tokių gurmaniškų bulvyčių – supjaustė plonais skrituliukais, apkepė, su prieskoniais įvairiais apibarstė, pateikė gražiai, kaip Oliveris koks. Ugnius per mamų dieną nustebino kavos puodeliu į lovą. Eivydas dar tik mokosi iš brolių turbūt, kaip kokius blynus ar kiaušinienę išsikepti, bet tikrai ne už kalnų ir jo eksperimentai su puodais. Viliuosi, gal taip atsiras jo noras ir pačiam daugiau kažko paragauti.

O iš kur tos maisto gaminimo namuose tradicijos? Manau, kad tai vis tik eina iš kartos į kartą – jei tėvai, seneliai mėgsta gaminti, mėgsta kartu susėsti prie bendro pietų stalo, mėgsta susiburti į artimųjų ratą kalendorinėms šventėms (kūčioms, velykoms), tai manau tai tiesiog persiduoda tolimesnėms kartoms. Stengiamės ir mes tą puoselėti šeimoje – susirinkę po darbų ir mokslų į namus, kartu vakarieniaujame prie bendro stalo, be jokių pašalinių dirgiklių (televizoriaus mūsų šeimoje apskritai nėra), savaitgaliais atsiranda ir bendri pusryčiai, ir kažkokie piknikai gamtoje ar žygiai dviračiais, kai į kuprinę įsimeti keletą namuose suteptų sumuštinių…

Ar gaminate patiekalų, kurių receptai „atėję“ iš mamų, močiučių virtuvių? Per kūčias ruošiu tradiciškus močiutės kūčiukus, virtinukus su džiovintais baravykais, mėgstu pyragus be sodos, be kėlimo miltelių. „Geriau daugiau kiaušinių, bet be papildomų kildiklių“ – sakydavo mano močiutė. Žinoma, galiu vadovautis šiais patarimais, kai mūsų šeimoje alergijų maisto produktams neturime. Tiksliau nebeturime, nes Ugnių pirmaisiais metais šaltuoju sezonu kažkiek kamuodavo atopinis dermatitas, bet metams bėgant jis tiesiog pranyko, tad dabar galime skanauti viską.

Mėsa dažnai būna ant jūsų šeimos stalo? Mėgstame įvairų maistą, mėsą taip pat. Esame ir vegetariškai maitinęsi, tikrai neturiu nieko prieš vegetarišką mitybą, jei žmonės sugeba užtikrinti ją visomis žmogaus organizmui reikalingomis medžiagomis ir dėl to jaučiasi sveiki ir energingi. Bet vegetariška vaikų mityba – čia jau sudėtingesnis klausimas, ypač, kai susiduri su darželių, mokyklų sistema Lietuvoje, kai nėra pasirinkimo alternatyvų ir ši tema pasidaro problematiška. Galbūt ateityje mūsų vaikai patys pasirinks, kas jiems sveikiausia ir skaniausia, svarbu, kad formuotume jiems savo pavyzdžiais – ką valgyti sveika, ką – ne, ką geriau pakeisti kažkuo kitu.

Puiki dienos pradžia – sveiki pusryčiai ar ne? Tikrai taip, visada ir visi pusryčiaujame. Manau, kad tinkamiausias patiekalas tam – košės, pagardintos vis kažkuo kitu. Labiausiai mano šeimynai patinka košės, paskanintos medumi ir vaisiais (ar šviežiais, ar džiovintais), be jokio cukraus.

O taupydama laiką gal prigamini didesnį kiekį tam tikrų patiekalų ir užšaldai šaldiklyje? Nelabai, dažniausiai valgom šviežią maistą. Kiek gi ten trunki pagaminti kokius virtinukus – vienas, du ir jau garuoja ant stalo. Į šaldiklį dedu tik mėsą – triušį, ėriuką, jei žemaitijoj nusiperkam daugiau.

Ar dedi į mokyklą vaikams „lauknešėlį“? Nepasiteisino, vaikams greitai atsibodo, ilgainiui tie patys užkandžiai parkeliaudavo namo nepaliesti arba kokie sausainiai – sutrupinti kuprinėje. Gal dėl to, kad dar nėra tos sumuštinių dėžutės nešimosi į mokyklą įpročio Lietuvoje. Pavydu žiūrėti, kaip užsienyje vaikai triauškina iš dėžučių traukiamas morkytes, kažkokį sveiką sumuštinį, o pas mus kol kas yra „kiečiau“ ką nors nusipirkti kokioje bandelių parduotuvėje nei valgyti kažką atsinešto iš namų. Bet labai tikiuosi, kad čia tik laiko klausimas.

Ar vaikai labai skirtingi, jei kalbėtume apie valgymą, apetitą? Žinoma, skirtumų yra, bet galbūt būdama jau trejų vaikų mama, nebe taip stipriai jaudinuosi. Pamenu, Rapolas buvo nevalgus, tad labai stengdavausi pagaminti vieną-antrą-trečią patiekalą, kad tik suvalgytų kažką. Štai Ugnius, vidurinysis, turėjo ir tebeturi puikų apetitą, tad viskas labai paprastai. Mažėlis Eivydas vėlgi – labai nevalgus, tik nukrypsta sekundei žvilgsnis nuo maisto ir viskas, vėl bandyk įkalbinėti paragauti iš naujo. Bet dabar jau reaguoju ramiau – jei vaiko svoris normalus, kraujo tyrimai puikūs, vaikas neišblyškęs, bent kartą per dieną suvalgo rimtesnio šilto maisto, o per dieną dar užkremta šio bei ano, vadinasi jam to šiuo momentu pakanka. Saldumynų tik pasiūlyk – oho koks didelis bus noras! Su patirtim ir ramybė ateina turbūt…

O dainuojate virtuvėje, ruošdami maistą? Kartais taip, kartais tiesiog niūniuoji ar šlifuoji mintyse kokią naują dainą, kartais tiesiog improvizacija plaukia ir nuplaukia…

Kaip švenčiat vaikų gimtadienius? Įvairiai – ir su daug draugų, ir su mažai draugų. Bent jau tikrąją dieną atšvenčiam penkiese šeimoje, visad pagaminu tortą „tinginuką“. Kažkaip pastaruoju metu stengiamės nesureikšmint tų gimtadienių, nes žiūriu, kad jau darosi kiek „perspausta“ su gimtadienių šventimu – būtinai žaidimų kambariai, būtinai boulingai, animatoriai visokie – ar nebus, kad po kelių metų nebeturėsim, kuo vaikų benustebint.

Ko palinkėtum mūsų puslapio mamytėms? Palinkėčiau mokytis teisingai rinktis sveiką maistą – ir sau, ir savo mažyliams. Kai paimi maisto produktą parduotuvėje ir, perskaitęs etiketę, nesupranti bent trečdalio įvairių keiksmažodžių, tai gali būti tikra, kad naudos iš jo nelabai bus – tad kam tokį valgyt pačiai ar juolab – duoti savo mažyliui? Savaime suprantama, kartais reikia ir tų jau paruoštų tyrelių ar per minutę paruošiamų košyčių, juolab – kai „pirmąkart“ mamoms ir šiaip reikia laiko susidėlioti viską į savas lentynėles, išmokti paprasčiau į viską reaguoti. Manau, svarbiausia turėti mintį, viziją ir norą išmokti gaminti namuose, o tada viskas įvyks savaime – taip, manau, buvo ir man. Taip bus ir jums! O kitas patarimas – neskubėti gyventi, jei tik leidžia galimybės kuo ilgiau pabūti su savo mažyliu, tai tikrai neskubėkit grįžt į darbus, pasidžiaukit savo mažyliais, pasidžiaukit motinyste. Net sunku patikėti, kad mano vyriausiajam jau 14 metų ir, rodos, viskas pralėke akimirksniu… Vertinkit tai, čia ir dabar, be skubėjimo!

Jei jau prakalbome apie darbus, tai kuo dabar gyvena Aistė Smilgevičiūtė ir „Skylė“? Dabar truputį ilsimės po labai intensyvių metų, repetuojam naujas programas, kažkiek turim koncertų ir užbaiginėjam naują albumą, kuris – džiugu – turėtų pasirodyti jau rudenį. Neskubinam laiko, viskas – po truputį… Džiaukimės šia diena!

O gal išduosi naujojo albumo pavadinimą? Kol kas dar nesame jo pasitvirtinę patys sau…

Kviečiame išbandyti Aistės šeimos mėgstamiausio pyrago – smėlinio varškės pyrago su džiovintais vaisiais, riešutais – receptą, kurį pabandėme iškepti ir pačios. Paruošimas išties nesudėtingas, o rezultatas puikus – pyrago iš šių ingredientų kiekio užteks ir jums, ir svečiams pavaišinti. Aistės Smilgevičiūtės nuotrauka iš asmeninio archyvo; pyrago nuotrauka – Mažylio receptų